Pastaruoju metu išleista nemažai naujų knygų, tarp jų – ir tų, kurios papildys ieškančiųjų įdomių negrožinių knygų lentynas. Čia – rekomendacijų, į kokias negrožines knygas atkreipti dėmesį, pirmoji dalis.

Teksto autorius: Audrius Ožalas

Tai – antrasis 1963-2004 metais Cz.Miłoszo parašytų tekstų, kuriuose jis dalinasi savo įžvalgomis apie Rusijos kultūrą, pasaulio matymą, stengiasi suvokti „rusiškumo“ fenomeną, tomas. Kaip šios knygos pristatyme Vilniaus knygų mugėje sakė dr. Inga Vidugirytė-Pakerienė, čia surinkta visa, „ką jis yra pasakęs apie Rusiją, ir gera, ir bloga, ir kritiška, ir prisipažindamas, kad tas žavesys rusų kultūros jį vienaip ar kitaip yra paveikęs“. Itin daug dėmesio šiuose tomuose nobelistas skiria F.Dostojevskiui, pripažindamas jo kūrybiškąjį talentą, tačiau kartu perspėdamas, kad neįmanoma atskirti ideologo nuo rašytojo, „Brolių Karamazovų“ autorius buvo neabejotinas pranašas, bet ir pavojingas mokytojas.

Pagrindinė Rusijos literatūros idėja, kaip rašo Cz.Miłoszas, – suformuoti Rusijos vaidmenį istorijoje. Beje, jis kritiškas ne tik Rusijos, jos inteligentų atžvilgiu (kritikuodamas ir savo bičiulio J.Brodskio imperialistines nuostatas), jis taip pat aštriai pasisako ir apie Vakarus, jų naivumą, inteligentų aklumą žiūrint į Rusiją – tokios įžvalgos labai aktualios šiais laikais, kai galiausiai imta kalbėti, kaip Rusija sugebėjo užmigdyti vakariečius. Čia surinkti tekstai rodo, kad panieka Vakarams, jų gyvenimo būdui, mąstysenai rusų pasaulėžiūroje įskiepyta jau seniai, o Cz.Miłoszas dar prideda, kad rusas yra nei komunistas,  nei antikomunistas – tai reikia suprasti vertinant politinius, ekonominius virsmus šioje šalyje ir tai, kas išlieka nepakitę.

Nors naivumo, jeigu tokio dar buvo, Rusijos atžvilgiu vis mažėja, visgi šie tekstai leidžia pažiūrėti į ją iš platesnės perspektyvos ir suvokti blaivinančius dalykus apie šios šalies ir jos žmonių prigimtį. Tiesa, skaitydamas antrąjį tomą jau imi pastebėti, kad dalis minčių ima kartotis, tačiau jų svorio tai, žinoma, nekeičia.

Amerikiečių tyrinėtojos Sh.Zuboff knyga laikoma viena iš esminių, kalbant apie sekimo kapitalizmą, iššūkius demokratijai skaitmeninėje epochoje, - ji iššaukia diskusijas ir skirtingus vertinimus (vieni giria ją už įžvalgią šiuolaikybės analizę, kiti priekaištauja dėl pernelyg niūrių perspektyvų pateikimo), ir į ją būtina atkreipti dėmesį, jei domitės ne tik tuo, kaip keičiasi ekonomika, galios santykiai sekimo ekonomikoje, bet ir tuo, kokią įtaką tai daro mūsų psichologijai, socialiniams ryšiams, kaip kinta privatumo ribos.

Knygoje autorė tyrinėja tai, kaip mes, dažnai net nesuvokdami, atiduodame daugybę savo privačios informacijos, kuri labai naudinga tokioms korporacijoms kaip „Google“ ar „Facebook“, kaip sekimo kapitalizmas sugebėjo taip įsigalėti (viena priežasčių – visuomenė taip ir nesuprato, kaip veikia mechanizmai, be to, staigiai vystantis technologijoms jos atrodė labai patrauklios, tarsi naujojo pasaulio, kuriamo šių laikų genijų, pažadas).

Kalbėdama apie iššūkius demokratijai, sekimo kapitalizmą ji vadina ne totalitarizmu, o instrumentarizmu, pagrįstu žinių kontrole, kuriame ir politiniai procesai veikia jau kitaip nei anksčiau (tai pastebime ir Lietuvoje rinkimų metu, kai tokie tinklai kaip „TikTok“ įgauna vis didesnę įtaką).

Aprėpdama gausybę sričių, kurias paliečia ši naujoji tvarka (tarp jų ir iššūkiai žiniasklaidai, didelis poveikis žmonių psichologijai), autorė žvelgia ir plačiau į šiuo metu vykstančius procesus, pabrėždama tai, kad nyksta individualumas, kuris buvo itin svarbus vakarietiškai kultūrai, civilizacijai. Autorė kalba apie mašinų avilį, kuriame mūsų laisvė aukojama dėl tobulo žinojimo, administruojamo kitų žmonių naudai, o naujoje moralinėje aplinkoje tampa ne išimtimi, o norma dalintis net intymiausias savo gyvenimo aspektais.

Ką mes gauname iš to, o ką prarandame? Kokios yra reguliavimo perspektyvos? Kaip mes patys turėtume elgtis šioje aplinkoje? Tai klausimai, į kuriuos turėtume atsakyti sau patys, ir ši knyga padeda rasti kelius link to.

Bet kam, besidominčiam Lietuvos muzikos istorija, Vilniaus plokštelių studijos, paprastai vadintos tiesiog Plokšteline, pavadinimas reiškia patį XX amžiaus muzikinio gyvenimo epicentrą. Čia sovietiniais laikais buvo įrašoma estrada, klasika, pasakos vaikams, literatūros skaitymai, o vėliau, situacijai vis labiau laisvėjant, – ir rokas. Būtent čia gimė tokie dabar jau legendiniai įrašai kaip Vytauto Kernagio „Akustinis“, roko operos „Velnio nuotaka“ ar „Ugnies medžioklė su varovais“, grupių „Foje“, „Antis“ ar „Katedra“ muzika.

Na, o jeigu Plokštelinė buvo to laiko muzikos epicentras, tai redaktorė Zina Nutautaitė, dažniau vadinta tiesiog Zinute, buvo jos siela. Būtent jos prisiminimais daugiausia ir paremta ši knyga. Šie prisiminimai kaip reta šilti, apgaubiantys empatija, Zinutė pasakoja apie tai, kaip ji Plokštelinėje dirbo viską – redaguodavo, derindavo tekstus, viršelius, vykdavo tvarkyti reikalus į Maskvą, bendraudavo su atlikėjais, jos telefonų knygelė buvo tarsi viso Lietuvos muzikinio gyvenimo adresynas. Prieš akis iškyla studijos atmosfera, darbas (neretai ir naktimis), kava ir cigarečių dūmų kamuoliai, žaismingi nutikimai. Zinutė pasakoja, kokių gudrybių, išradingumo reikėjo griebtis tiek darant įrašus, tiek patvirtinant juos, o įvairūs Plokštelinėje dirbę atlikėjai prideda savų spalvų į šiuos pasakojimus. Nors tai buvo cenzūros laikai, visgi knygoje vyrauja švelni nuotaika – siekiama labiausiai prisiminti tai, ką pavyko padaryti, o ne sunkumus.

Man šioje knygoje kiek pritrūko sistematiškumo, kai kurie laikotarpiai nušviesti tarsi prabėgomis, o kitiems skirta kur kas daugiau dėmesio, yra čia ir neatitikimų, tačiau šio leidinio paskirtis kitokia ir yra – tai ne enciklopedinė knyga, o memuarai apie tą laikotarpį, parašyti su meile, šiluma – net ir toje sistemoje žmonės sugebėdavo ją apeiti ir negailėdami savo laiko, išradingumo.

Dabar, kai gyvename vinilo atgimimo laikais, melomanams, net ir negyvenusiems tais laikais ar nesidomintiems to laikmečio muzika, visgi verta žvilgterėti, kaip viskas vyko tuo metu. Juk kai kurie tuo laiku įrašyti albumai gana netikėtai pakyla ir naujam gyvenimui (kad ir Teisučio Makačino „Disko muzika“).

Šią knygą rekomenduoju tiems, kam įspūdį padarė Jeffo Specko „Vaikštomas miestas“. Olandė žurnalistė kartu su transporto inžinieriumi Marco te Brommelstroetu parašė įkvepiantį kūrinį, kviečiantį permąstyti išankstines nuostatas apie judėjimą miestuose, tai, kaip jis galėtų būti organizuojamas, kodėl mūsų miestai taip smarkiai pritaikyti automobiliams, o ne pėstiesiems, visuomeniniam transportui ar dviračiams, kaip tai keičia mūsų tarpusavio santykius, bendruomeniškumą. Kaip miestų arterijos, pirmiausia pritaikytos tam, kad kuo greičiau būtų galima automobiliu nuo vieno taško pasiekti kitą, verčia miestus ne tokiais humaniškais ir pavojingesniais.

Po darbo užsienyje grįžusi į gimtuosius Nyderlandus ji ėmė svarstyti, kokią transporto priemonę pasirinkti – iš pradžių galvojusi apie elektrinį automobilį galiausiai, po įvairių tyrimų, pokalbių, apmąstymų ji apsisprendė – jokio automobilio. Judėjimui mietuose pilnai užtenka vaikščioti pėsčiomis, važinėti viešuoju transportu ar dviračiu. Iš pradžių ji ketino atlikti tyrimą apie spūsčių problemas miestuose, tačiau kuo labiau gilinosi į tai, suprato, kad spūsčių problemos sprendimas paskęsta „juodosiose skylėse“, kurios užprogramuoja naujas spūstis, o vis gerinant susisiekimą miestuose, problemos iš esmės nesprendžiamos, tik miestai vis labiau pertvarkomi į tokius, kuriuose automobiliai tampa būtinybe. Tad vietoje spūsčių ji ėmė domėtis eismo istorija, tuo, kaip keitėsi požiūris į automobilius, atrado jai pačiai iki tol nežinomas istorijas apie tai, kaip Amsterdame žmonės protestų būdu sugebėjo sustabdyti miesto perplanavimą, pagal kurį jame turėjo atsirasti daugiau kelių. Domėjosi saugumo keliuose situacija, miestų planavimo filosofija įvairiose šalyse.

Ji rašo apie bendrabūvių erdvių idėjos nykimą ir siūlo sukurti visiškai naują gatvių, aikščių, kaimynysčių ir miestų planą, siūlo lėtinti greitį, ir tai gali atverti visiškai naują žvilgsnį. Akivaizdu, kad automobilių entuziastams ši knyga nepatiks, tačiau tiems, kas labiau vertina bendruomeniškumą, dviračius, pasivaikščiojimus mieste, šie apmąstymai turėtų būti artimi, o aš pats radau čia daug netikėtų faktų ir įžvalgų.

Simboliška, kad šiais metais išleistas šis, atnaujintas, Vilniaus architektūros gidas. Simboliška, nes šiemet leidykla „Lapas“ mini architektūros gidų 20-metį ir būtent nuo gido, skirto Vilniui, ir prasidėjo Lietuvos miestų gidų istorija, šiuo metu aprėpianti Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Neringą ir Palangą, o šių metų pabaigoje pasirodys ir Šiaulių architektūros gidas.

Tai jau ketvirtas Vilniaus architektūros gido leidimas, ir tai tampa būdu ne tik fiksuoti praėjusio amžiaus ir šio amžiaus sostinės architektūrą, bet ir pastebėti miesto kismą. Taip šiame gide neliko pastatų, kurie buvo nugriauti (tarkime, kino teatras „Lietuva“), tačiau įtraukti nauji namai, augantys kvartalai, rekonstruoti pastatai, o, kaip šios knygos įžangoje rašo Ieva Butkutė, kone didžiausia naujovė – medžiaga apie carinio laikotarpio architektūriniu fenomenu tapusias Juozo Montvilos visas penkias kolonijas.

Gide tradiciškai yra įkontekstinantys tekstai, pristatantys to laikotarpio architektūrinius virsmus, tendencijas (išskirti keturi laikotarpiai), vėliau pateikiant ryškiausius visuomeninių, gyvenamųjų, edukacinių, kitos paskirties pastatų trumpus pristatymus, planus, nuotraukas. Bent jau man šis gidas – puikus kelionių po Vilnių planavimo įrankis, dėliojant maršrutą pagal vertus dėmesio pastatus (tam padeda ir knygos gale esantys žemėlapiai). Tai taip pat būdas pažvelgti ir į tai, kaip besikeičianti politinė, socialinė aplinka veikia architektūrą, o architektūriniai sprendimai, savo ruožtu, formuoja ne tik miesto vaizdą, bet neretai ir gyvenimo ritmą, kurdami naujus traukos taškus.

Tad jau turintiems senuosius gidus šis bus kolekcijos papildymas su nauja informacija, na, o Vilniaus architektūros tyrinėtojams, dar neturintiems ankstesnių gidų, tai bus galimybė galų gale gauti naują leidimą – ankstesni gidai jau kurį laiką yra išparduoti.

„Pasirodo, gedulas – tai vieta, ir nė vienas iš mūsų jos nepažįstame, kol nepasiekiame. Numanome (žinome), kad artimieji gali mirti, bet negalvojame toliau nei kelios dienos ar savaitės iškart po tos įsivaizduojamos mirties“, - apmąstymų knygoje apie mirtį, netektį rašo amerikiečių rašytoja Joan Didion. „Maginio mąstymo metai“ laikoma viena didžiausių jos kūrybos viršūnių, ir tai tik pirmasis jos kūrinys lietuvių kalba.

„Maginio mąstymo metai“ – jos memuarai apie staigią jos pasaulio griūtį, kuriai ji nebuvo pasiruošusi. Kuriai turbūt nei vienas iš mūsų nebūname iki galo pasiruošę. 2003 metais jo šeimą sukrečia dvi tragedijos – per Kalėdas ji su vyru sužino, kad dukros sveikata komplikavosi, ir ji pajungta prie gyvybę palaikančių aparatų. Dar po kelių dienų miršta jos vyras.

Šioje knygoje ji aprašo savo mintis apie gedulą, besikeičiančias būsenas per tuos metus po netekties. Tai, kaip atmintyje keičiasi mirusiojo paveikslas („mirtis „pakeičia“ mirusįjį“), fiksuoja savo žvilgsnį atgaliop („Išgyvenusieji gręžiasi atgal ir mato pranašiškus ženklus, žinias, kurių nepastebėjo, gyvena simboliais“), aprašo subtilius perėjimus tiek kasdienybėje, tiek pasąmonėje (iš pradžių ji nustojo sapnuoti, vėliau sapnai grįžo). Man įsimintiniausios jos pastabos apie tai, kaip ji naujai ėmė matyti žmones, atpažinti jų elgesyje patirtas traumas, gedulą: „Žmonės, neseniai ko nors netekę, žvelgia ypatingai, nors tą žvilgsnį galbūt atpažįsta tik tie, kurie yra jį matę savo pačių veiduose“.

Knygoje telpa ir jos prisiminimai apie bendrą praeitį, tai – tarsi meilės laiškas sutuoktiniui, o kartu ir apmąstymai apie santuoką, kuri jai jau netekus vyro atrodo tarsi laiko neigimas. Čia daug literatūrinių, psichologinių nuorodų, ir reikia atiduoti duoklę jos sugebėjimui taip taupiai aprašyti, regis, neišsenkamas temas.

Tai asmeniškos patirtys, tačiau visgi autorė stengiasi išlaikyti ir racionalųjį požiūrį, neretai atsitraukdama ir tarsi objektyviai žvelgdama iš šono kaip stebėtoja. Ir bent jau man tai sukūrė atstumą tarp autorės apmąstymų ir niekaip negalėjau iki galo pajausti jos skausmo.

Ne vieną kartą esu minėjęs, kad Lietuvoje labai trūksta žurnalistų parašytų knygų (su keliom puikiom išimtim) – tiek apie politinius procesus, tiek apie pačią žiniasklaidos darbo virtuvę. Ir štai Šarūnas Černiauskas parašė knygą, kurioje sudėjo pasakojimą apie žurnalistiką ir save joje. „Tai istorija apie darbą, kuris visiškai įtraukia ir užvaldo, nes jei nepasinersi visa galva, nieko nepeši. O išnerti nebepavyks – nes nuo adrenalino ir kitų subproduktų išsivysto nemenka priklausomybė”, – apie knygos idėją ir meilę žurnalistikai rašo pats Š.Černiauskas. 

Apie žurnalistiką šioje knygoje Šarūnas rašo įtraukiančiai, gyvai, su daugybe ironijos ir saviironijos, lengva ranka, autorius puikiai žino, kaip išnaudoti „cliff hangerius“, nepaleidžiant skaitytojo. Žurnalistika kaip nuotykis, – su duobėm ir pakilimais. Tai ir asmeninė istorija apie svajonę tapti žurnalistu ir jos išspildymą, ir pasakojimai apie atliktus tyrimus, bankininkus ir banditus, teismus ir kapstymusis po dokumentus. Tiems, kas nežino, kaip veikia žurnalistika, „Smarvė“ parodys, kiek dažnai prireikia savaičių, mėnesių ar metų, kol prisikapstai prie tiesos, kiek prireikia pastangų, o kartais, ko neslepia ir pats Šarūnas, tiesiog sėkmės. Čia jis neslepia ne tik savo pasiekimų, bet kalba ir apie juodąjį savo profesinį laikotarpį.

Kadangi pats dirbau su Šarūnu, o čia jis aprašo ir darbą 15min, į detalesnius vertinimus nesileisiu, nes rizikuoju būti neobjektyvus.

Dar prieš kelis metus žurnalistika nebuvo taip apgaubta nežinomybės, kaip tai yra dabar. Socialinių tinklų epochoje, netikrų naujienų ir dezinformacijos laikais vis dažniau kvestionuojama tradicinė žiniasklaida ir profesionalūs žurnalistai, finansinė ateitis irgi  atrodo miglota, ir net didžiųjų pasaulio žiniasklaidos priemonių atstovai sutinka, kad buvę modeliai nebegalioja. Ir turbūt ne vienas žurnalistas dažnai sulaukia klausimų, kodėl dirba šioje srityje, kai, niekam ne paslaptis, yra kur kas pelningesnių, mažiau streso reikalaujančių sričių. Ir turbūt daugelis žurnalistų atsakys taip pat – kad pagrindinė priežastis yra idealizmas, tikėjimas žiniasklaida ir siekis prisidėti prie pokyčių.

Tad ši knyga tebūna tiems skeptikams pasakojimas, ką reiškia būti žurnalistu, kiek pastangų pareikalauja tyrimai, kiek šiame darbe būna nusivylimo. Tačiau ir to, koks sunkiai pamatuojamas būna triumfas atskleidus tiesą.

Knygos apie šnipinėjimą, žvalgybą visame pasaulyje labai populiarios – nuo negrožinės literatūros (iš pastaruoju metu skaitytų šia tema išskirčiau puikią Calder Walton knygą „Spies: The Epic Intelligence War Between East and West“) iki įtraukiančių grožinių kūrinių (žinoma, Johnas le Carre čia – pirmasis pasirinkimas), Lietuvoje Manto Adomėno „Moneta & labirintas“ irgi šovė į populiarumo viršų ir pažadino bent jau mano viltis, kad knygų apie šnipinėjimą bus leidžiama, verčiama pas mus ir daugiau (nes kol kas visgi tai gana apleista tema).

Bernardas Gailius šioje knygoje mums siūlo kelionę į naujausių laikų Vakarų žvalgybos tarnybų istoriją, o pats autorius sako, kad jo tikslas „atskleisti žvalgybos paslaptis plačiam skaitytojų ratui. Ji parašyta ir prieinama visiems – „nuo studento iki prezidento“, kaip skelbė ambicingas reklaminis šūkis“. Nors rašymo stilius išties nėra akademinis, tačiau visgi knyga labiau skirta tiems, kas mėgsta mokslines knygas, o ne parašytas populiariuoju stiliumi.

Aprėpti visą moderniąją Vakarų žvalgybos istoriją – darbas sudėtingas, nes yra daugybė kūrinių, skirtų net atskirų jos epizodų detaliai analizei, tad B.Gailius pasistengė sutelkti dėmesį ties esminiais istorijos raidos etapais. Tad ši studija pasitarnauja kaip neblogas įvadas tiems, kas nori sužinoti, kaip veikia žvalgyba, su kokiais iššūkiais susiduria, kaip kito tikslai ir priemonės. Labai svarbi ir labai komplikuota tema yra ir žvalgybų organizacijų vieta demokratijose, kai neretai jų veikla nusižengia demokratiniams principams.

Knyga suskirstyta į du platesnius skyrius – pirmame pristatoma žvalgybų raida nuo XIX amžiaus iki šių dienų, o antrojoje daugiau paliečiami etiniai, filosofiniai klausimai, dilemos. Autorius tyrinėja žvalgų specializaciją, jų lojalumą, sklaido mitus (žinoma, iliustruodamas tai ir Džeimso Bondo pavyzdžiu), atsako į dažnai užduodamus klausimus apie žvalgybą.

Bent jau man ši knyga pasitarnavo kaip geras spragų užlopymas, ji labai naudinga ir tyrinėjant šių laikų globalius įvykius, kai vis labiau įžengiame į tarptautinius konfliktus, kuriuose žvalgyba, žinoma, užima svarbų vaidmenį, kai kinta ir pačios žvalgybos formos.  Tačiau, kaip ir minėjau, tai visgi mokslinė knyga, tad nesitikėkite čia šnipinėjimo istorijų, pasakojamų įtraukiančia, detektyvine forma (tada verčiau jau imkite Beno Macintyre „Šnipas, kuris perėjo į kitą pusę“).

Net keista, kad videožaidimų industrija pas mus tiek mažai tyrinėta, turint galvoje, kokią svarbią vietą ji užima pasaulio pramogų srityje. Tiems, kurie galvoja, kad tai tik nedidelės bendruomenės pramogų sritis, autorė pateikia skaičius: 2023 metais pasaulyje buvo per 3 milijardus aktyviai žaidžiančių žmonių, o jau 2018 metais videožaidimų industrijos pelnas pirmą kartą pralenkė muzikos ir kino industrijų pelnus kartu sudėjus.

Klysta ir manantys, kad tai – didesnės politinės, socialinės įtakos nedaranti sritis. Kaip rašo pati autorė, „videožaidimų pramonėje tiesiog kunkuliuoja politika“, ji jau ir įžangoje videožaidimų pasaulį aprašo gana niūriomis spalvomis, apibūdindama jį kaip toksišką, mizoginišką, imperialistinę dykrą su vos keliais, su vos keliais, nors ir labai svarbiais atgaivos šaltiniais.

Kodėl taip nutiko? Autorė atsakymą į tai davė, duodama interviu 15min: „Progresyvūs kultūros žmonės videožaidimais nesidomi tarsi tai būtų vaikų nesąmonės. Jiems įdomus šokis, teatras, muzika ir kitos „rimtosios“ meno rūšys“.

Priklausomybė nuo žaidimų – ne vienintelė probleminė šios industrijos dalis, o visuomenės požiūris į videožaidimus dažnai yra sterotipinis ir gana siauras. Ši knyga leidžia pažvelgti į šią sritį įvairiais žiūros kampais, atskleisdama ją kaip sudėtingą, įvairias gyvenimo, visuomenės sritis aprėpiančią industriją.  Ši knyga pirmiausia pasirodė anglų kalba - „Everything to Play For“ išleista 2024-ųjų rugsėjį, ir „The Guardian“ ją įtraukė į geriausių metų knygų sąrašą.

Nors pati autorė neslepia savo meilės kūrybiškajai videožaidimų pusei, čia ji dekonstruoja smurto apraiškas, radikalizaciją, tyrinėja juos kuriančių bendrovių metodus, tai, kaip žaidimai neretai tampa politinės kovos įrankiu. Ji veda mus į pasaulį, kuriame galioja saviti dėsniai, estetika, kuris gali praturtinti gausybe emocijų ir įtraukti, tačiau gali turėti ir grėsmingų pasekmių. Autorė sako, kad žinios, apie tai, kas ten vyksta, knygos yra būdas keisti šią sritį, ir šis kūrinys žaidžiantiems gali parodyti, kad tai, ką jie daro, nėra vien tik nekalta pramoga, o žiūrintiems iš šono, kaip kad man, tai žvilgsnis į sudėtingą pasaulį, kurio nepažįstu ir apie kurio buvimą visgi reikėtų žinoti daugiau.

Labai reikalinga ir aktuali knyga. Pastaraisiais metais vis įsiplieskia diskusijos apie tai, kaip turėtume vertinti Antano Smetonos prezidentavimą. Kokie buvo jo veiksmų padariniai Lietuvai? Kaip tuometinę politinę padėtį turėtume vertinti tiek tuometiniame Europos kontekste, tiek žiūrint iš šių dienų perspektyvų? Be to, dabar kalbėdami apie Rusijos grėsmę vis prisimename ir tų laikų okupaciją, apmąstydami, kaip elgtumės šiuo metu.

Istorikė Ingrida Jakubavičienė knygą parašė įkvėpta 2004 metų A.Smetonos jubiliejaus ir jos kuruotos parodos, taip ir pavadintos „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“. Pati autorė sako, kad tikisi, jog šis istoriniais dokumentais ir biografiniais tyrimais paremtas pasakojimas „padės iš lietuvių sąmonės ištrinti ilgus dešimtmečius kerojusius negatyvius, iškreiptus vaizdinius apie ilgiausiai Lietuvai vadovavusį Prezidentą“.

Šioje knygoje autorė užgriebia platų temų lauką – nagrinėja A.Smetonos biografiją, atkreipdama dėmesį į tai, kas formavo jo charakterį, jo kelią į politiką, aplinką, priimtus sprendimus, tai, kaip jis sprendė politines ir ekonomines problemas, na, ir žinoma, aptariamas jo pagrindinis pasirinkimas – palikti Lietuvą. Nemažai dėmesio skiriama autoritarinei sistemai, kurį jo politinės veiklos istorikas L.Truska vadino „aksomine diktatūra“ – I.Jakubavičienė atkreipia dėmesį į tai, kad A.Smetonos dėka buvo išvengta surytėjimo, vyko europėjimo procesas, tačiau kartu XX a. 4 dešimtmečio viduryje Lietuva buvo viena nedaugelio šalių, kurioje neveikė parlamentas, ir tai kenkė prestižui.

Tai turbūt svarbiausia per ilgą laiką parašyta knyga apie A.Smetoną, o tuo pačiu ir apie tarpukario Lietuvą. Knyga, liudijanti, kad nėra lengvų atsakymų į A.Smetonos priimtus sprendimus, o mes neturėtume paslysti, kai mums siūlomi labai vienareikšmiškai suformuluoti vertinimai.

Svarbi ir pačios autorės suformuluota mintis: „A.Smetonos gyvenimo kelionė įrodo, kad kiekvienas sprendimas yra svarbus ir lemia būsimų įvykių tėkmę“. Dabartinėje geopolitinėje situacijoje tai, regis, neretai užmirštama.